"...dangus man pasirodė mažytis." - "Prancūzaitės" pabaiga. Štai ir pradėjau galvoti apie visokius beribius dalykus, kurie ištirpsta kasdienybėje ir tik kontrastingai vaizduojami įgauna labai ryškų toną, kuris paskui tampa kitų esminių spalvų sudedamąja dalimi. Kažkada, prisimenu, kaip sakydavau, jog myliu tėtį tiek ir tiek (rodydavau savo meilę rankomis, dideliais sprindžiais)... vaikai mano, jog meilę galima išmatuoti...ir jie kur kas nuoširdžiau jaučia, ir daugiau jaučia, jiems kur kas smulkesni dalykai suteikia džiaugsmą. Jie daugiau šypsosi...(man tai siejasi ir su meile "Prancūzaitėje, nors ten vaikų nebuvo...) Šiąnakt buvo sunku užmigti. Galvojau apie mane slegiančius skausmus ir apie tai, kaip juos nuskausmint, atrasti išeitį iš įvairių situacijų, kol galiausiai supratau, kad jei nejausčiau, tai negalvočiau, o tuomet juk, ir nekurčiau ir neieškočiau... Kadangi neužmigau, tai nutariau užsiimt kokia nors veikla. Atsikėliau ir nuslampinau į virtuvę. Elektroninis laikrodis švietė 03:20. Cha ! Pats laikas arbatai ! Mėtų ! Užkaičiau vandenį, atsisėdau. Naktis man pasirodė šviesi, mačiau keletą žvaigždžių, o šiaip, dangus buvo apniukęs. Su garuojančia, ir kažkodėl, labiau jau raudonėliais, nei mėtomis kvepiančia arbata penkiais žingsniais sugrįžau į NEMIGOS tvyrantį savo kambarį. Pasiėmiau rašiklį ir popieriaus atplaišą. Pradėjau rašyti. Mane vis liguistai aplanko mintys, jog ketinu dalyvauti tame filologų konkurse, ir aš pradedu rašyti bet ką ir bet kur. Labai juokinga, iš tiesų. Palaukiau dar mažumėlę, ir vėl padėjau galvą ant pagalvės. Padainavau sau lopšinę ir pradėjau skaičiuoti miego aveles... kurios paskui bėgiojo mano debesų pakraščiukų švelnumo sapne...